Fluorokarboniniai valai gaminami  iš „Polivinilideno” Fluorido (polyvinylidene Fluoride, PVDF) ir skiriasi nuo kitų valų polimerų dideliu tvirtumu ir kietumu, pakankamai žema lydymosi temperatūra.

Valai mažai matomi vandenyje, o tam tikromis sąlygomis visai nepastebimi. Medžiaga, iš kurios jie gaminami beveik neatspindi šviesos, o šviesos spindulio lūžimo kampas joje beveik toks pat kaip ir vandens.

Fluoro karbono valai – mažiau tąsūs už nailoninius, o tiksliau beveik neišsitempia. Tokiu valu galima daug veiksmingiau pakirsti žuvį, kai atstumas didelis. Žvejojant fluoro valu lengviau pastebėti kibimą (ypač atsargų), nes valas netąsus ir fluorokarbono gija daug geriau perteikia kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo, o spiningautojui ši  valo savybė suteikia didesnes galimybes jausti kibimą ir valdyti masalą.

Valo tankis didesnis, todėl jie – sunkesni už nailoninius ir pintus valus, todėl žvejojant fluorokarbono valu guminukas su galvakabliu skęsta greičiau, fluorokarboninis valas padeda giliau nei deklaruoja gamintojas nugramzdinti voblerį, o trečia – sunkesniu valu galima toliau užmesti masalą.

Atsparumas trinčiai  daro fluorokarbono valą nepakeičiamu, kai reikia žvejoti ten, kur yra povandeninių kliuvinių kurie gali nupjauti valą, o taip pat žymiai rečiau nei pintus ar mono valus  nukanda plėšrūnai.